Vytauto Žalio pranešimas „Lietuvos valstybės atkūrimo tarptautiniai aspektai"

Didžiai gerbiamas Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Kovo 11-osios Akto signatarai, Seimo, Vyriausybės nariai, ponios ir ponai. Profesorius A. Eidintas aptarė Lietuvos valstybės atkūrimo viziją, kelius tai vizijai įgyvendinti.

Aš gi daugiau kalbėsiu apie Lietuvos valstybės atsikūrimo tarptautinį kontekstą, apie tuos kelius, kuriais lietuvių politikai bandė grąžinti Lietuvą į Europos žemėlapį, apie veiksnius, kurie vienaip ar kitaip turėjo įtakos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui.

Pradžiai keletas momentų, apibūdinančių Lietuvos situaciją Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, leidžiančių mums palyginti ją su kitų Rytų ir Vidurio Europos tautų, siekusių valstybės atstatymo arba jos sukūrimo, padėtimi.

Pirma. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui Antantės valstybės buvo pasiekusios principinį susitarimą dėl Lenkijos valstybės atkūrimo; toks tikslas minimas ir Jungtinių Valstijų prezidento V. Vilsono (Woodrow Wilson) „14-os punktų taikos programoje". Prancūzija, Britanija ir Jungtinės Valstijos pripažino Paryžiuje veikiančią Lenkijos laikinąją vyriausybę. Net Rusija mėgino palenkti Lenkiją į savo pusę, siūlydama jai autonomiją, o Vokietija ir Austrija dar 1916 metais paskelbė Lenkiją „nepriklausoma valstybe". Kiek nepriklausomybės vokiečiai ar austrai realiai buvo pasiruošę suteikti Lenkijai, ne tiek svarbu. Svarbu yra tai, kad Lenkijos klausimas jau tuo metu buvo įsitvirtinęs Europos politikos dienotvarkėje.

Antra. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas į tarptautinę areną išėjo tik 1917 metų pabaigoje, ir tik siaurame bei labai specifiniame Rusijos ir Vokietijos santykių (tiksliau, jų derybų Lietuvos Brastoje) kontekste. Į didžiųjų Vakarų Europos valstybių politinę dienotvarkę net ir po Vokietijos kapituliacijos (1918 m. lapkritis) Lietuvos valstybės atkūrimo klausimas nebuvo įtrauktas. Iškalbingas momentas - kai įtakinga ir labai aktyvi JAV lietuvių bendruomenė pabandė priminti prezidentui V. Vilsonui jo paties deklaruotą laisvo tautų apsisprendimo principą, paaiškėjo, kad JAV prezidentas, sužavėjęs pasaulį kalbomis apie „taikos ir teisingumo erą", šį principą buvo linkęs taikyti tik Lenkijai ir dar Suomijai. Lenkai neabejotinai buvo nusipelnę pagarbos Antantės akyse, tačiau Lenkijos kaimynų akyse, atsikuriančios Lenkijos ambicijos kėlė nerimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje tuo metu Lenkija traktuota kaip veiksnys, keliantis kone didžiausią grėsmę lietuvių tautos pastangoms atkurti valstybę.

Trečia. Tuo metu, kai Lenkijos politikai žaidė didžiojoje Europos šachmatų lentoje, Lietuvos Taryba, kaip vaizdžiai pasisakė profesorius A. Eidintas, buvo „uždaryta kelių Vilniaus gatvių trikampyje". Iki pat 1918 m. pabaigos vokiečiai Tarybą traktavo tik kaip „patariamąjį" okupacinės valdžios organą, neturėjusį realios valdžios krašte. Pasinaudojant tokia padėtimi, jėgos, priešiškos lietuvių politinėms aspiracijoms, netruko prilipinti Lietuvos Tarybai „Vokietijos kūdikio" etiketę, kuri labai kenkė Lietuvos įvaizdžiui Antantės šalyse. Beje, atsikratyti tokios etiketės buvo labai nelengva, nors antroje 1918 m. antroje pusėje ta kryptimi ir buvo dedamos labai energingos pastangos.

Pagaliau trečia. Nepalankus lietuvių politinėms aspiracijoms buvo ir „Nedalomos Rusijos" veiksnys: Pirmajame pasauliniame kare Rusija šiaip ar taip buvo Antantės sąjungininkė. Po bolševikinio perversmo Rusijoje kilusį chaosą Antantės valstybės kurį laiką buvo linkusios laikyti tik laikinu reiškiniu. Ir nors Antantės valstybių pozicija Rusijos atžvilgiu toli gražu nebuvo ta pati, nė viena iš šitų valstybių nepageidavo per anksti susidaryti sau problemų tam atvejui, jei prieš bolševikus kovojusios jėgoms Rusijoje būtų įveikusios savo priešininkus.

Rusijos veiksnys, žinoma, buvo svarbus ir atsikuriančiai Lenkijos valstybei, tačiau jis nebuvo Lenkijai lemiamas. Kitaip sakant, jis buvo pajėgus paveikti, bet sustabdyti Lenkijos valstybės atkūrimo proceso jis negalėjo. Lietuvos atveju viskas buvo kur kas sudėtingiau.

Trumpai tariant, Lietuvos padėties Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje negalima lyginti su kitų Vidurio Europos tautų, siekusių atkurti valstybingumą, pvz., Antantės numylėtinės Čekoslovakijos arba savo didybės valandos laukiančios Lenkijos padėtimi. Jei visgi lygintume Lietuvos padėtį, verčiau lyginti su savo valstybingumą tuo metu tik kūrusiomis Latvija ir Estija. Tačiau ir čia neapsieita be siurprizų: netrukus paaiškėjo, kad valstybingumo tradicijos, kuriomis taip didžiavosi lietuvių politikai, nesuteikė Lietuvai jokio pranašumo jos šiaurinių kaimynų atžvilgiu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas naujomis aplinkybėmis ne lengvino, o net komplikavo valstybės atkūrimo darbą.

Keletas pastabų apie lietuvių politinę taktiką pradiniu Lietuvos valstybės atstatymo laikotarpiu.

Profesorius A. Eidintas jau minėjo gruodžio 11 d. nutarimą. Čia tik norėčiau atkreipti dėmesį į keletą momentų. Gruodžio 11 d. nutarimą pasirašė visi Tarybos nariai. Dar rašalui ant šio nutarimo teksto nenudžiūvus, Taryba skilo. Tarybos prezidiumas (tai A. Smetona, H. Šaulys ir J. Šernas) ir toliau buvo pasirengę eiti valstybės atstatymo keliu, nužymėtu gruodžio 11 d. akte. Kita nemaža Tarybos dalis ėmė kalbėti apie klaidą ir net išdavystę. Būta net ir labai radikalių pareiškimų. Vieno iš trijų brolių - Antano Vileišio žmona Emilija siūlė gruodžio 11 d. nutarimą pasirašiusius sušaudyti. Kitaip sakant, ji siūlė sušaudyti savo vyro brolį Joną Vileišį... Suprantama, tai buvo tik emocijų proveržis, tačiau tai ir tuometinių nuotaikų atspindys, kaip dalies visuomenės buvo žiūrima į gruodžio 11 d. aktą. Tada kyla klausimas: ar Tarybos nariai, dėdami savo parašus po gruodžio 11 d. nutarimu, nesuprato ką darą? Ir ne mažiau svarbus klausimas: kokiais motyvais vadovaudamasis Antanas Smetona gynė šį nutarimą?

Vėl verta prisiminti: karo pabaigoje Lietuvos valstybės atkūrimo klausimo nė viena valstybė, išskyrus Vokietiją, kelti neketino. Dėl Vokietijos planų Lietuvos atžvilgiu jokių iliuzijų neturėta, priešingai - retas kuris Lietuvos politikas, taip pat ir Antanas Smetona, nesuprato, kad norint kabinti medų iš vieno indo su Vokietija, reikia turėti labai ilgą šaukštą. Pagaliau ir patys vokiečiai gana atvirai dėstė savo požiūrį į Lietuvą. Pavyzdžiui, vasario 16 d. dienos išvakarėse į Berlyną atvykusiems prelatui Konstantinui Olšauskui ir Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui generolas Erichas Ludendorfas (Erichas Ludendorffas) lakoniškai paaiškino: „Pirma, Vokietija privalo turėti saugias sienas ir patikimus kaimynus. Antra, Lietuvos nepriklausomybė galima tik tuo atveju, jei šis darinys bus būtinai susijęs su Vokietija ir Vokietijos apsauga."

Generolas E. Ludendorfas buvo įsitikinęs, kad tokia padėtis turėjo atitikti ir lietuvių interesus, antraip, jo nuomone, lietuvių laukia nepavydėtina perspektyva: „Pati savaime negyvybinga Lietuva būtų negrįžtamai sulenkinta."

Nežiūrint tokių atviravimų, buvo akivaizdu - Nepriklausomybę pasiekti bus galima tik vienokiu ar kitokiu susitarimu su Vokietija, neretai einant ir pavojingų kompromisų keliu. Lietuvių politikams beliko šarvuotis kantrybe, pasikliauti savo instinktais, laukti palankios jų politiniams siekiams įgyvendinti konjunktūros, ir, atėjus tinkamam laikui, rizikuoti.

Beje, net jei Taryba 1917 m. pabaigoje ar 1918 metais kažkokiu stebuklingu būdu būtų atkūrusi valstybę, ji neturėjo jokių galimybių apginti etnografinės Lietuvos teritorijos, etnografinės Lietuvos, nekalbant apie platesnę teritoriją. O pretendentų į tą teritoriją būta pakankamai.

Taigi, gruodžio 11 d. nutarimas turėjo savo logiką - neturint nei resursų, nei karinės jėgos, iki bus išlieti ir sutvirtinti valstybės pamatai, Lietuvos interesų gynimui gana plačioje teritorijoje, kurioje planuota atkurti valstybę, tikėtasi pasinaudoti Vokietijos resursais ir apsauga. Be Vokietijos daugiau pretendentų tokiam vaidmeniui paprasčiausiai neturėta.

Taip galvojo ne tik Antanas Smetona ir jo šalininkai. Pozityvą, nors ir su tam tikrais rezervais, tokiam scenarijui matė ir tie lietuvių politikai, kurie tuo metu Nepriklausomybės akciją varė už Lietuvos, okupuotos Lietuvos ribų, pvz., dr. Jonas Šliūpas. Jis laikėsi nuomonės, kad „kokie nors mažiau ar daugiau artimi santykiai su Vokietija" buvo labai reikalingi Lietuvai, norint, kaip jis sakė, „išsisukti iš bolševikų". Nors J. Šliūpas dūrė pirštu į bolševikus, neabejotina, kad artimi santykiai su Vokietija galėjo padėti Lietuvai apskritai išsivaduoti iš Rusijos imperijos glėbio.

Atsiskyrimas nuo buvusio Sizareno - Rusijos, pats savaime turėjo milžinišką reikšmę tiek krašto viduje, tiek ir už jo ribų. Juozas Gabrys-Paršaitis tuo metu aktyviai veikė Šveicarijoje, informuodamas Antantės ir neutralias valstybes apie gruodžio 11 d. nutarimą, akcentavo būtent atsiskyrimo nuo Rusijos momentą.

Pagaliau apsaugą, kurią Vokietijos žadėjo Lietuvos valstybei, buvo galima traktuoti kaip įspėjimą ir kitiems potencialiems pretendentams į teritoriją, kurioje lietuviai planavo kurti savo valstybę.

Taigi gruodžio 11 d. nutarimas yra nepaprastai sudėtinų aplinkybių, kuriose vyko Lietuvos valstybės atkūrimo procesas, išdava. Kad ir labai rizikingas, visgi tai buvo pirmas realus žingsnis į Nepriklausomybę, liudijantis apie to meto Lietuvos politikų gebėjimą manevruoti, priimti rizikingus, nepopuliarius, bet būtinus sprendimus.

Tai buvo tik pirmas žingsnis, kitus žingsnius planuota priimti atsižvelgiant į tolimesnius Vokietijos veiksmus. Vokiečiams neskubant perduoti krašto valdymo svertų į Tarybos rankas, Taryba žengė dar vieną, šį kartą patį svarbiausią, žingsnį Nepriklausomybės link paskelbdamas Vasario 16-osios aktą. Profesorius A. Eidintas jau aptarė šį Aktą. Aš atkreipsiu Jūsų dėmesį tik į keletą niuansų. Kone esminis klausimas (bent jau istorikams) tebelieka: ar po Vasario 16-osios Akto paskelbimo gruodžio 11 d. nutarimas nustojo galios? Šiuo klausimu Tarybos nariai reiškė įvairias, dažnai viena kitą paneigiančias nuomones. Tačiau kai kurie Tarybos dokumentai, ne atskirų jos narių nuomonės, o Tarybos dokumentai, buvo labai iškalbingi. Antai 1918 m. vasario 28 d., praėjus beveik dviem savaitėms po vasario 16 d., Tarybos prezidiumas Vokietijai išsiuntė raštą, kuriame teigiama: „Vasario 16 d. nutarimas neprieštarauja gruodžio 11 d. nutarimui. Šis nutarimas kaip būsimų santykių su Vokietija pamatas nėra jokiu kitu nutarimu panaikintas ir tebėra kaip buvęs." Kitaip sakant, paskelbusi Vasario 16 d. Aktą Taryba nepriklausomybės pripažinimo ir toliau reikalavo gruodžio 11 d. nutarimo pagrindu. Toks dvilypumas tikriausia buvo neišvengiamas, kadangi Vokietija nepripažino Vasario 16 d. Akto ir santykiuose su Lietuva toliau vadovavosi gruodžio 11 d. nutarimu. Kaip žinia, Vokietija pirmoji pripažino Lietuvos valstybę de jure, tai atsitiko 1918 m. kovo 23 d., tačiau šis pripažinimas Lietuvai buvo duotas ne vasario 16 d., o gruodžio 11 d. nutarimo pagrindu. Šis pripažinimas Vokietijos niekada nebuvo keistas ir niekada nebuvo atšauktas. Taigi ir šiandien vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą yra nelengva. Neseniai buvo kilusi labai įdomi diskusija šiuo klausimu, ir ką mes pamatėme iš šios diskusijos: kad nuomonės 2018 metais, kaip ir 1918 metais, išsiskyrė. Tikėkimės, ši diskusija turės tęsinį ir į ją įsitrauks daugiau istorikų ir ne tik iš Lietuvos. Kita vertus, tai yra svarbiausia. Atsakymą į šį klausimą davė laikas. Kaip minėjo profesorius, jau 1919 m. vasario 16 d. visa Lietuva iškilmingai minėjo pirmąsias Akto pasirašymo metines, jas minime ir šiandien, praėjus šimtui metų nuo pasirašymo dienos.

Keletą žodžių norėčiau tarti ir apie „monarchijos projektą", turiu galvoje tikrai nestandartinį Valstybės Tarybos sprendimą pasodinti į Lietuvos sostą Vilhelmą fon Urachą (Wilhelm von Urach), paskelbiant jį Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tiksliau sakant, aš norėčiau pakalbėti apie motyvus, kurie vertė priimti tokį sprendimą.

Neabejotina, kad vienas didžiausių norų Lietuvos Tarybos tuo metu buvo sustabdyti krašto plėšimą. Antrą motyvą minėjo profesorius sakydamas, kad tokiu būdu buvo siekiama paspartinti Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesą. Bet aš manau, kad nemažesnį vaidmenį čia suvaidino ir noras turėti tam tikrą jo asmenyje formalią apsaugą atkuriamos valstybės teritorijai nuo galimų pasikėsinimų iš didesnių kaimynų pusės. Taigi šitą interpretacijų klausimą tarp vasario 16 d. ir gruodžio 11 d. galutinai užbaigė Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Taip baigėsi pradinis valstybės atkūrimo etapas, nors iki jos tarptautinio pripažinimo dar buvo ilgas kelias.

Lietuvos padėtis ėmė keistis 1918 m. spalio mėnesį, kuomet Vokietija ruošėsi paliauboms su Antantės valstybėmis. Atsidūrusi ant kapituliacijos slenksčio Vokietija ėmė keisti politiką, poziciją ir Tarybos atžvilgiu. Lietuvos Tarybos nariams atsirado galimybė išvykti ir į neutralias valstybes pristatyti savo poziciją, savo matymą, pradėti rūpintis Lietuvos pripažinimu jau pokalbiuose ne tik su Vokietija. Vienas pirmųjų tokių vizitų - tai profesoriaus A. Voldemaro vizitas į Šveicariją. Ten nuvykęs profesorius susitiko su didžiausių Vakarų valstybių diplomatais. Kas labai svarbu, jis turėjo pirmą gerą progą paaiškinti jiems tą padėtį, kurioje buvo atsidūrusi Lietuva, paaiškinti jiems Lietuvos santykių su Vokietija pobūdį, nes iki to laiko, žinoma, tie mūsų santykiai Vakaruose kėlė labai daug įtarimų.

Ir pagaliau 1918 m. lapkričio pradžioje išmušė labai laukta diena, maždaug per savaitę Lietuva turėjo ir Ministrą Pirmininką, ir Vyriausybės sudėtį, ir įkurtas ministerijas, taip pat ir Užsienio reikalų ministeriją. Pirmuoju Lietuvos Ministru Pirmininku ir užsienio reikalų ministru tapo profesorius A. Voldemaras, manau, dar ir dėl tos priežasties, kad jis ne tik buvo nepaprastai gabus žmogus, bet jis turėjo dar vieną pranašumą, palyginti jį su kitais Tarybos nariais: palyginti vėlai įsijungęs į lietuvių politinę veiklą A. Voldemaras nebuvo niekaip siejamas su gruodžio 11 d. nutarimu.

1920 m. liepos 12 d. Lietuva jau prie turimo Vokietijos pripažinimo pridėjo dar ir Sovietų Rusijos de jure pripažinimą. Tiesa, pastarojo vertė buvo abejotina, ypač turint galvoje tuo metu vykusį bolševikų kartą su Lenkija. Neabejotina, jei ne stebuklas prie Vislos, Raudonoji armija būtų užėmusi Lietuvos teritoriją ir jokie sovietų lyderių parašai po taikos sutartimis su Lietuva Lietuvos nebūtų apsaugoję. Ne paslaptis, liepos viduryje pasirašę sutartį su Lietuva rugpjūčio mėnesį bolševikai jau organizavo karinį perversmą Lietuvoje. Tuo metu Vakarų valstybės dar neskubėjo suteikti Lietuvai de jure pripažinimo ir visų pirma dėl labai nestabilios Lietuvos padėties.

Gerbiamieji, lemtingi Lietuvai galėjo būti ne tik 1918, 1919, 1920 metai. Mano supratimu, lemtingi Lietuvai galėjo tapti 1921 metai. Tais metais Lietuva sprendė ne Vilniaus, net ne santykių su Lenkija, ne teritorinio ginčo klausimą. 1921 metais sprendėsi Lietuvos valstybės likimas. Lietuvos politikai ir diplomatai garbingai išlaikė egzaminą. Tvirta jų valia ir užsispyrimas, ryžtas ginti savo valstybę turėjo įtakos ir didžiųjų valstybių pozicijai. 1921 metų pabaigoje Belgijos užsienio reikalų ministro P. Hymanso tarpininkavimo misijai tarp Lietuvos ir Lenkijos patyrus visišką nesėkmę 1922 metų balandį Sovietų Rusijai pasirašius Rapalo sutartį su Vokietija, kuomet aišku, kad Rusijos restauracijos klausimas nusikelia į neapibrėžtą ateitį, tik tuomet didžiosios Vakarų valstybės ryžosi pripažinti Lietuvą de jure. Du baigiamieji Lietuvos valstybės įsitvirtinimo tarptautinėje arenoje akordai - 1923 m. sausio mėnesio Lietuvos savanorių žygis į Klaipėdą ir Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos ir neišvengiamai 1923 m. kovo 15 d. ambasadorių konferencijos sprendimas dėl Lenkijos rytinės sienos nustatymo - buvo nepaprastai sudėtingoje užkulisinėje diplomatinėje kovoje pasiektas kompromiso rezultatas. Tačiau, kaip žinia, diplomatija yra galimybių menas.

Su artėjančiom šventėm - su Vasario 16-ąja!

• Lietuvą sėkmingai pasiekė stiklinės stadijos europiniai unguriai.
• Paštu apsimetantys sukčiai masiškai atakuoja mobiliojo ryšio vartotojus.
• Ekonominiai ciklai: ar žinote, kaip jais pasinaudoti jūsų naudai?
• Pavasaris – vagišių darbymetis: neša kepsnines, net ir sunešiotus batus.
• Žvilgsnis į ateitį – „airBaltic“ išbandė „SpaceX“ internetą „Starlink“.
• Pensijos tolsta, darbuotojai sensta. Keisti požiūrį privalės ir darbdaviai.
• Žengsime į vasaros laiką − kodėl šis metas itin pavojingas vairuotojams?
• Seimas spręs, ar leisti gyventojams pasitraukti iš pensijų kaupimo.
• Daugiau nei ketvirtadalis vairuotojų vėluoja laiku atlikti techninę apžiūrą.
• Pasiūlymas internete lėmė prarastą laisvę: kaip atskirti verbavimą?
• Stalo žaidimai šeimai: linksmybės ir mokymosi derinys.
• Taip įdarytų kiaušinių dar neragavote: nustebinsite visą šeimą.
• Kaip keičiasi vairavimo įpročiai persėdus į elektromobilį?
• 4 išmanūs sprendimai, leidžiantys efektyviai taupyti elektrą.
• Žinomas treneris: trys klaidos, kurias daro tėvai mokydami vaikus plaukti.
• Delsimas mažinti naftos degalų vartojimą kainuoja 1 mln. eurų per darbo dieną.
• Sinchronizuotas palūkanų karpymas Europoje ir nerimo ženklai JAV.
• „Tele2“ tinkle jau veikia nauji dvylikaženkliai numeriai: numerių pakaks.
• Vandens someljė atsakė į amžiną klausimą: ar sveika gerti mineralinį vandenį?
• Finansinių apgavysčių mastai auga: kieno naudai veikia dirbtinis intelektas?
• Kaip atskirti alergiją nuo peršalimo ligų ir gripo?
• Atakuojami Ukrainos televizijos kanalai palydove „Eutelsat Hotbird“.
• Pasitikrinkite dar kartą: primena, kaip telefone įsijungti saugos pranešimus.
• Ilgesnės dienos – mažesnės elektros sąskaitos: kokie įpročiai jas dar sumažins?
• Vairuotojų išbandymas duobėtais keliais, gatvėmis: nuostoliai siekia tūkstančius.
• ES reguliavimas „ChatGPT“ ir dirbtiniam intelektui: pliusų daugiau, nei minusų?
• Skrendame dažnai, suprantame mažai: 9 keisti faktai apie aviaciją.
• Lietuvoje pasirinktas 5G diegimo būdas gerina ne visus kokybės parametrus.
• Odos niežulį gali sukelti net patiriamas stresas ar įtampa.
• Žvejyba – ar tikrai verta?
• Skelbiami „Auksinių scenos kryžių“ nominantai.
• FM siūlo reikšmingai didesnes baudas ir daugiau saugiklių azartiniams lošimams.
• Amžiui nepavaldus kelionių troškimas: kur dažniausiai keliauja senjorai?
• „Bitė“ nutraukia 4G namų maršrutizatorių prekybą.
• Įpročiai iš vaikystės: 5 smagūs būdai, padėsiantys vaikams gyventi tvariau.
• Atkreipia dėmesį į dažniausias vaistų nuo skausmo vartojimo klaidas.
• Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai.
• „Elektrum Lietuva“ pajamos augo 1,7 karto, pelnas – 5 kartus.
• Pajamų deklaravimas ir įmokos „Sodrai“: ką svarbu žinoti.
• Šį delikatesą valgė dar pirmykščiai žmonės: jis turi unikalią dietinę savybę.

Šio sąrašo naujienos detaliau

Daugiau ankstesnių naujienų:  1  2  3  4  5  6  7  8  9  10  11  12  13  14  15  16  17  18  19  20  21  22  23  24  25  26  27  28  29  30  31  32  33  34  35  36  37  38  39  40  41  42  43  44  45  46  47  48  49  50  51  52  53  54  55  56  57  58  59  60  61  62  63  64  65  66  67  68  69  70  71  72  73  74  75  76  77  78  79  80  81  82  83  84  85  86  87  88  89  90  91  92  93  94  95  96  97  98  99  100  101  102  103  104  105  106  107  108  109  110  111  112  113  114  115  116  117  118  119  120  121  122  123  124  125  126  127  128  129  130  131  132  133  134  135  136  137  138  139  140  141  142  143  144  145  146  147